Kodėl dabar mums ypatingai reikia (Dievo ir kitų) gailestingumo
„Dabar, šią valandą, kviečiu susitelkti ties Dievo Gailestingumo slėpiniu, kuris yra labai svarbus kiekvienam pasaulio žmogui, o ypač svarbus mums, lietuviams. Kodėl mūsų visuomenė yra tapusi tokia kietaširdė ir negailestinga? Nesuradus atsakymo į šį klausimą, mes galime nepatirti Dievo Gailestingumo. Viena iš svarbiausių kietaširdiškumo [ir savanaudiškumo] priežasčių yra padarytos ir neapgailėtos nuodėmės, ypač nuodėmės prieš meilę artimui.” (iš arkivyskupo S. Tamkevičiaus kalbos Dievo Gailestingumo metais (2011), kuriuos paskelbė vyskupai Lietuvoje, Dievo Motinos gimimo šventės metu Šiluvoje)
Nuodėmė – tai pirmiausia stabmeldystė, įsikabinimas į viską, kas nėra Dievas: turtą, vaikus, statusą, garbę. Tai netikėjimas į Dievą kaip Gailestingąjį Tėvą, kuris visada laukia manęs. Jėzus sako žydams: „Tikrai taip. Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu, numirsite savo nuodėmėse” (Jn 8, 24). Nuodėmė paliečia mano gelmę, o tai reiškia, ir santykį su kitais. Ją patiriu kaip kaltę – Dievas mano gyvenime tampa tolimas, svetimas.
Todėl šiais jubiliejiniais Gailestingumo metais prašykime, kad Dievas atvertų mūsų širdis, kad būtume gailestingi sau ir kiekvienam nusidėjėliui, bet neatlaidūs nuodėmei. Žvelkime į Jėzaus Veidą – jame visa Dievo gailiaširdystė, kad išgirstume kvietimą atsiversti. Kvietimą atsigręžti į Jį, nusigręžiant nuo tamsos savyje, ir pulti su džiaugsmo ašaromis į Jo laukiantį glėbį. Taip kaip su pasitikėjimu pasiryžo sūnus palaidūnas ir grįžo pas Tėvą.
„Jei šiandien išgirsite jo balsą, neužkietinkite savo širdžių...” (Žyd 3, 7). Ir Viešpats, ir apaštalas Paulius, ir Bažnyčia kviečia: Išgirsk Jo balsą, Jo veido ieškoki. Ieškok kelio į Jo veidą savo širdyje, kad galėtum į Jį žvelgti, neužsidėjęs kaukės, leisti Jo žvilgsniui tave perverti, iš tavęs išimti akmeninę širdį ir duoti tau jautrią širdį. „Pasitikėkite manimi, nes aš esu gailestingas Viešpats”.
/pagal bernardinai.lt/
